Mėtų genčiai priklauso maždaug trys dešimtys rūšių. Lietuvoje natūraliai auga 11 rūšių. Vertingiausia yra pipirmėtė, tačiau ji savaime Lietuvoje neauga.

Apie šį augalą užsimenama net Mato evangelijoje. Apskritai apie mėtas nėra tekę girdėti blogo žodžio. Matyt, visus atšaldo jų aromatas. Senovėje tikėta, kad mėtos iš namų išvaro piktąsias dvasias, todėl jų prisidžiovindavo kiekviena rūpestinga šeimininkė.

Pipirmėtė – daugiametis, ypač kvapnus, medingas žolinis augalas. Vaistinei žaliavai pjaunami augalo lapai ir žolė prieš pat žydėjimą arba tik pražydus. Išdžiūvusi žolė yra malonaus kvapo, sutraukiančio, aštraus, šaldančio skonio. Išdžiūvę lapai – tamsiai žali, aromatingi, maloniai šaldančio skonio. Mūsų auginamų pipirmėčių lapuose, priklausomai nuo veislės, eterinio aliejaus kiekis yra 1,89–3,44 %, į jo sudėtį įeina 32,4–60,9 % mentolio.

Labai svarbu derlių nuimti kaip tik tuo metu, kai lapuose susikaupia daugiausia eterinio aliejaus – augalams žydint rugpjūčio mėnesį. Žolę reikia pjauti, kai žydi 30–50 % augalų. Derlius imamas giedrą dieną. Nupjauta žolė džiovinama gerai perpučiamoje pastogėje arba specialiai įrengtoje džiovykloje, paskleidus 6–8 cm sluoksniu ant lentynų ar vielinių tinklų. Kas 2–3 dienos pavartoma. Jei oras sausas, išdžiūsta per 12–15 dienų. Šildomose džiovyklose temperatūra negali būti aukštesnė kaip 25–30 °C. Žaliavą pertrynus per stambius vielinius tinklus, lapai atskiriami nuo stiebų.

Nors pipirmėtė yra daugiametis augalas, tačiau auginama ne ilgiau kaip dvejus arba retais atvejais trejus metus. Po to įveisiama nauja plantacija.

Išdžiūvę lapai turi būti tamsiai žali, aromatingi, maloniai šaldančio skonio. Pelenų, sudeginus žaliavą, gali būti ne daugiau kaip 12 %, drėgmės – 14 %, eterinio aliejaus – ne mažiau kaip 1 %, stiebų ir žiedynų priemaišų – ne daugiau kaip 5 %, labai smulkių dalelių – ne daugiau kaip 5 %, organinių ir mineralinių priemaišų – ne daugiau kaip 1 %.

Lietuvoje auginamų pipirmėčių lapuose, priklausomai nuo veislės, eterinio aliejaus aptinkama 1,89–3,44 %, jame yra 32,4–60,9 % mentolio.

Vaistams vartojamas pipirmėčių lapų užpilas. Tai raminantis, spazmus malšinantis, tulžies išsiskyrimą skatinantis vaistas.

Augalo veikliosios medžiagos įvairiai veikia organizmo fiziologinius procesus. Jos ramina, malšina spazmus, skatina tulžies išsiskyrimą, stabdo mikrobų vystymąsi, slopina skausmą, plečia vainikines kraujagysles. Pagrindinė veiklioji medžiaga – mentolis; pipirmėčių eteriniame aliejuje jo yra apie 50 %.

Pipirmėčių eterinis aliejus gausiai naudojamas ne tik farmacijos, bet ir maisto, konditerijos bei parfumerijos pramonėje.

Liaudies medicinos atstovai sutartinai aiškina, kad pipirmėčių lapų preparatai veikia antiseptiškai, ramina skausmus, malšina spazmus, gydo uždegimą, skatina tulžies išsiskyrimą… Taip pat pipirmėtės gerina apetitą, žarnyno veiklą, liaukų sekreciją, virškinimą, organizmą apsaugo nuo rūgimo ir puvimo procesų, padeda nuo pykinimo, vėmimo, skrandžio spazmų. Pipirmėčių preparatai vartojami nuo padidėjusio jautrumo, nemigos. Šis augalas suteikia jėgų širdžiai, išvaiko galvos skausmus.

Pipirmėtės dera su kitomis vaistažolėmis, todėl jų lapų dedama į gydomųjų vaistažolių mišinius, kurie gerina virškinimą, skatina tulžies išsiskyrimą, prakaitavimą, malšina skausmus, gydo širdies ligas.

Žalių ar džiovintų mėtų ar pipirmėčių lapų galima dėti į varškės ar mėsos virtinius, mėsos ar žuvies patiekalus, jais paskaninti salotas, sriubas.

Naudotos literatūros sąrašas

Butkus, V., et. al. Mažieji miško turtai. Vilnius: Mokslas 1987.

Čekauskaitė,  L. Gamtos vaistinėlė.  Kaunas: Spindulys, 2003.

 Kaunienė, V.; Kaunas, E. Vaistingieji augalai. Žinynas.  Kaunas: Varpas, 1991.

Obelevičius, K;  Petkevičiūtė, S;  E. Šeinauskienė, E.  Prieskoninių augalų ir jų vartojimo žinynas.  Kaunas: Lututė, 2011.

Ragažinskienė, O.;  Rimkienė,  S.;  Sasnauskas, V. Vaistinių augalų enciklopedija.  Kaunas: Lututė, 2005.