Šis agrotechnikos taisyklėms sunkiai paklūstantis laukinis augalas pavadintas Jono žole (nes žydėjimo laikotarpis sutampa su Joninėmis) arba Jono krauju (nes trinant sėklas ir žiedus ant pirštų lieka kraują primenančių raudonų sulčių). Liaudyje jonažolė dėl ypatingos cheminės sudėties vadinama žole nuo 99 ligų. Vokietijoje dėl įvairiapusio poveikio žmonės ją vadina vidine saule.

Jonažolėse yra dažomųjų medžiagų, flavonoidų: hiperino (lapuose 1,6–2,6 %, žieduose 2,2 %), rutino (lapuose 1,7–2,8 %, žieduose 1,2 %), hipericino, pseudohipericino, kvercitrino, chlorogeno ir kavos rūgšties, taip pat – eterinio aliejaus, į kurio sudėtį įeina terpenai, seskviterpenai ir izovalerijono rūgšties esteriai, be to, rauginių medžiagų (lapuose 12–15 %, žieduose 15–17 %), iki 55 mg% karotino, organinių rūgščių, mineralinių medžiagų.

Įprasta manyti, kad jonažolės vartojamos tik nervų sistemos ligoms gydyti. Bet iš tiesų jonažolės padeda pašalinti baimes, atgauti dvasinę pusiausvyrą, kelia nuotaiką. Veikliosios jos medžiagos hipericinas ir hiperforinas atkuria sutrikusius energijos srautus smegenyse, todėl ramina ir padeda atgauti jėgas. Jonažoles užpylus aliejumi, namuose galima pasigaminti fitolio – jonažolių aliejaus kosmetinėms priemonėms paįvairinti.

Vaistinei žaliavai tinka 25–30 cm ilgio viršutinė augalo dalis su lapais ir žiedais. Žolė pjaunama per patį žydėjimą, paliekama nešakota stiebo dalis. Žolė tuojau pat džiovinama, nes krūvose greitai kaista ir pajuosta. Džiovinama džiovyklose, vėdinamose pastogėse. Šildomose džiovyklose temperatūra turi būti ne aukštesnė kaip 40 oC. Iš 100 kg šviežios žolės gaunama apie 22–23 kg orasausės. Išdžiovinta žolė švelniai nukuliama, stengiantis nesutrinti stiebų.

Išdžiūvusi žaliava kvepia balzamu, yra karstelėjusio, sutraukiančio skonio. Drėgmės joje gali būti ne daugiau kaip 13 %, ekstraktinių medžiagų – ne mažiau kaip 25 %, pelenų, likusių sudeginus žaliavą – ne daugiau kaip 8 %, pelenų, tirpstančių 1 % druskos rūgštyje – ne daugiau kaip 1 %, sutrupėjusių dalių, išbyrančių per 2 mm skersmens sieto angeles, ne daugiau kaip 10 %, organinių priemaišų – ne daugiau kaip 1 %, mineralinių priemaišų – ne daugiau kaip 1 %.

Jonažolių nuoviras vartojamas kaip dezinfekuojanti, sutraukianti ir uždegimą malšinanti priemonė, jų aliejumi (nuskinti žiedai užpilami aliejumi ir laikomi 2–3 savaites, retkarčiais pamaišant) gydomos sunkiai gyjančios žaizdos, stomatitas.

Augalo žolės nuoviru būdavo gydomos skrandžio, žarnyno, kepenų ligos.

Jonažolių nepatartina vartoti, jei kieti viduriai, aukštas kraujospūdis.

Naudotos literatūros sąrašas

Butkus, V., et. al. Mažieji miško turtai. Vilnius: Mokslas 1987.

Čekauskaitė,  L. Gamtos vaistinėlė.  Kaunas: Spindulys, 2003.

 Kaunienė, V.; Kaunas, E. Vaistingieji augalai. Žinynas.  Kaunas: Varpas, 1991.

Obelevičius, K;  Petkevičiūtė, S;  E. Šeinauskienė, E.  Prieskoninių augalų ir jų vartojimo žinynas.  Kaunas: Lututė, 2011.

Ragažinskienė, O.;  Rimkienė,  S.;  Sasnauskas, V. Vaistinių augalų enciklopedija.  Kaunas: Lututė, 2005.