Smulkučiai čiobrelių lapeliai išskiria kvapnų eterinį aliejų, kuris  kaip aromatingas debesėlis pasklinda virš karštos arbatos puodelio ir  subtiliai primena nuostabias vasaros dienas.

Čiobreliuose susikaupia 0,12–0, 27 % eterinio aliejaus. Jo pagrindinę dalį sudaro timolis (apie 30 %), karvakrolis (apie 20 %) ir kiti komponentai; be to, dar esama rauginių medžiagų, vitamino C, dervų, flavonoidų, organinių rūgščių.

Vaistinei žaliavai pjaunama antžeminė nesumedėjusi augalų dalis. Džiovinama pastogėje ar specialiai įrengtoje džiovykloje. Džiovykloje temperatūra negali  būti aukštesnė kaip 40o C. Išdžiovinta žaliava persijojama per metalinius sietelius. Iš vieno hektaro gaunama iki 70 cnt nedžiovintos žaliavos. Iš 100 kg žalios žolės gaunama 32–34 kg sausos. Sausa žaliava turi būti malonaus kvapo, kartoka, kiek deginančio skonio. Drėgmės joje gali būti ne daugiau kaip 13 %, stambių stiebų ir šaknų – ne daugiau kaip 10 %, organinių ir mineralinių priemaišų – ne daugiau kaip 1 %.

Iš čiobrelių žolės gaminamas užpilas naikina mikrobus, lengvina atsikosėjimą. Vartojamas laringitui, tracheitui, bronchitui gydyti.

Čiobreliai labai kvapūs, todėl kaip aštrus prieskonis tinka daržovių, mėsos, žuvies patiekalams, taip pat padažams bei marinatams pagardinti.

Jų eterinis aliejus dėl aromato plačiai vartojamas parfumerijoje, maisto pramonėje, likerių gamyboje.

Naudotos literatūros sąrašas

Butkus, V., et. al. Mažieji miško turtai. Vilnius: Mokslas 1987.

Čekauskaitė,  L. Gamtos vaistinėlė.  Kaunas: Spindulys, 2003.

 Kaunienė, V.; Kaunas, E. Vaistingieji augalai. Žinynas.  Kaunas: Varpas, 1991.

Obelevičius, K;  Petkevičiūtė, S;  E. Šeinauskienė, E.  Prieskoninių augalų ir jų vartojimo žinynas.  Kaunas: Lututė, 2011.

Ragažinskienė, O.;  Rimkienė,  S.;  Sasnauskas, V. Vaistinių augalų enciklopedija.  Kaunas: Lututė, 2005.